Šiurpioji pandemija, nusinešusi milijonų gyvybes: žmonės springdavo savo krauju

914

Ispaniškasis gripas buvo pačia žiauriausia gripo pandemija per visą žmonijos istoriją. Vos per 18 mėnesių 1918-1919 metais užsikrėtė apie 500 mln. žmonių – daugiau nei ketvirtadalis visų tuo metu planetoje gyvenusių žmonių.

Ekspertų teigimu, daugiausiai prie to prisidėjo tuo metu vykęs Pirmasis pasaulinis karas – mirtina liga dėl higienos ir medicininės pagalbos trūkumo išplito po visą pasaulį neįtikėtinai greitai. Nuo pandemijos mirė, įvairiais skaičiavimais, nuo 25 iki 50 mln. žmonių, arba apie 3 proc. planetos gyventojų.

Pandemijos pradžia

Dabar jau tikrai žinoma, kad pandemija prasidėjo visai ne Ispanijoje, tačiau būtent ten pasirodė pirmosios publikacijos žiniasklaidoje apie mirtiną ligą, kuri po pasaulį keliavo septinmyliais žingsniais. Tuo metu vykęs karas cenzūravo informaciją apie „demoralizuojančią“ ligą Vokietijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, tuo metu neutrali Ispanija jokių apribojimų informacijai netaikė, todėl klaidingai buvo palaikyta ligos plėtros epicentru.

Virusas iš tiesų nepaisė jokių užkardų ar sienų. Griebdavo net ne tik ligotus ir silpnus, savo geležiniuose gniaužtuose jis pražudė milijonus jaunų, aktyvių ir sveikų žmonių. 99 proc. mirčių nuo viruso JAV sudarė jaunesni nei 65 metai žmonės.

1917-ųjų lapkritį pirmieji masiniai gripo atvejai buvo užfiksuoti Kinijoje. Vėliau liga persikėlė į Šiaurės Ameriką, o kovą susirgo „nulinis pacientas“ – amerikiečių karys, kuris turėjo išvykti kariauti į Europą. Nepraėjus ir parai ligos patale atsidūrė dar beveik šimtas pacientų. Antrąją dieną pakirsti ligos gulėjo jau 500 karių. Praėjus kelioms dienoms daugelis jų jau pradėjo sveikti, buvo išrašyti ir išsiųsti į Prancūziją. Būtent Europoje gripas užgimė su nauja jėga ir pradėjo savo pergalingą žygiavimą po visą planetą. Europoje susirgo apie 25 proc. visų amerikiečių karių.

Mokslininkai iki šiol nesutaria dėl vienos viruso kilmės teorijos. 1993-iaisiais Pasteuro instituto infektologas Claude’as Hannounas atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad virusas iš pradžių kilo Kinijoje, o vėliau, mutavęs JAV, pateko į Europą. 2014-aisiais istorikas Markas Humphriesas nustatė, kad virusą Europoje galėjo išplatinti 96 tūkst. kinų darbininkų, mobilizuotų dirbti Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karių užnugaryje, rašoma „The National Interest“.

Žiaurios mirtys nuo gripo

Nepriklausomai nuo kilmės, vienas iš veiksnių, padariusių gripą tokiu mirtinu, yra tai, kad jis pavertė natūralią organizmo apsaugą mirtinu ginklu, vadinamu „citokinų audra“. Baltųjų kraujo kūnelių, kurie turėtų apsaugoti kūną nuo ligų, veikla sutrinka, gaminant per didelį kiekį citokinų (baltymų klasė, skirta signalizuoti imuninę ir endokrininę reakcijas). Kaskadiniai citokinai dažnai sukeldavo mirtiną reakciją, sukeliančią pankreatitą, skysčių susidarymą, kraujavimą ir organų nepakankamumą.

Ligos simptomai buvo siaubingi: pamėlęs veidas, pneumonija, kosėjimas kraujais. Vėlesnėse ligos stadijose gripas sukeldavo vidinį plaučių kraujavimą, kurio metu ligonis tiesiog springdavo savo krauju. Tačiau dažniausiai liga galima buvo sirgti be jokių simptomų. Kai kurie žmonės mirdavo per parą nuo užsikrėtimo, kiti kankinosi ilgiau, tačiau galų gale vis tiek liga juos įveikdavo.

1918-ųjų balandį gripas išplito po Prancūziją, gegužę – Italiją, Angliją, Serbiją ir Ispaniją. Birželį epidemija prasidėjo Indijoje, o liepą – Belgijoje, Nyderlanduose, Danijoje. 1918-ųjų vasaros pabaigoje virusas kiek aprimo, o vėliau smogė su nauja jėga. Vien Italijoje rugsėjo-lapkričio mėnesiais žuvo daugiau nei 270 tūkst. žmonių, o JAV – beveik pusė milijono. Indijoje iki metų pabaigos mirė apie 5 mln. žmonių. Vienintelė vieta pasaulyje, kurios nepasiekė pandemija, buvo Amazonės žiotyse esanti atoki Mažao sala.

Žmonės mirdavo tiesiog valandomis. Keiptauno traukinio mašinistas pranešė, kad 5 kilometrų atstumo kelionės metu mirė 6 žmonės. Barselonoje kasdien mirdavo po 1200 žmonių. Australijoje vienas gydytojas vos per vieną valandą suskaičiavo 26 laidojimo procesijas. Buvo tokių miestų, kuriuose neliko nė vieno sveiko gydytojo. Trūko ir duobkasių, kurie padėtų palaidoti mirusiuosius. Gariniais ekskavatoriais buvo kasamos bendros kapų duobės. Žmones dešimtimis laidojo be karstų ir ceremonijų. Vien per pirmas 25 savaites Ispaniškasis gripas nusinešė 25 mln. žmonių gyvybes. Liga siautė iki pat 1919-ųjų vasaros.

Nuo „avies kosulio“ iki „kinų ligos“

Senovėje tai, ką šiandien vadiname šiuolaikiniu „gripu“, buvo vadinama „avių kosuliu“. Medikai dažniau vartojo terminą „katarine karštine“. Nuo XVIII a. vidurio gripas pradėtas vadinti „influenza“, tačiau jau visai netrukus pasirodė naujas terminas, kuris šiandien yra žinomas didelei daliai mūsų planetos žmonių. Viena iš versijų byloja, kad „gripu“ ligą pavadino ne kas kitas, o Liudvikas XV.

Vakarų Europoje dar prieš kelis šimtmečius gripą vadino „rusiška liga“. Mat daugelis epidemijų į Europą ateidavo iš rytų. Rusai tuo metu viską versdavo ant Kinijos ir gripą vadino „kinų liga“.

Švedijoje ir Danijoje nuo gripo pandemija palietė beveik 80 proc. gyventojų. Anglijoje užsidarinėjo fabrikai, nes neužteko sveikų darbuotojų. Indijoje išmirė ištisi kaimai. Gripas nesigailėjo nei turtingų, nei žymių žmonių. 1918-aisiais Ispanijoje gripu užsikrėtė 8 mln. žmonių, apie 40 proc. tuometinės populiacijos. Gripu persirgo ir karalius Alfonsas XIII.

Pandemijai baigiantis maždaug 500 mln. žmonių – daugiau nei vienas iš keturių planetos žmonių (27 proc.) buvo užkrėsti liga. 10–20 procentų užsikrėtusiųjų mirė nuo ligos. Nuo 3 iki 6 proc. iš 1,8 milijardo žmonių, gyvenusių Žemėje, mirė.

www.tv3.lt

Comments are closed.